Praeitą mėnesį įsigaliojo naujas .LT domeno procedūrinis reglamentas. Sukonkretinta procedūrų eiga ir pakeista dar daug paslaugų teikėjams aktualių niuansų. Bene vienintelis kiekvienam domeno turėtojui svarbus pasikeitimas – .lt domenas įgijo nuosavybės teises.
Domeno vardas – nematerialus nuosavybės objektas
Iki šiol domenai buvo tik paslauga. Tačiau LR teismų praktika suformulavo teiginį, kad domeno vardas turi turtui būdingų savybių, todėl turėtų būti atitinkamai ir vertinamas. Nors tai ir atsispindi naujame procedūriniame reglamente, KTU ITD IPC ir toliau vengia tokios tiesioginės formuluotės ir nevartoja sąvokų „savininkas“ ir „nuosavybė“. Konkretesnių sąvokų vengimas palieka vietos interpretacijoms.
Jei turite eilinį domeną su savo įmonės pavadinimu, naujienos jums mažai aktualios. Tačiau jei valdote vertingą domeno vardą arba planuojate tokį įsigyti, šie pokyčiai gali stipriai įtakoti jūsų sprendimus.
Toliau pateikiu savo interpretaciją, ką kiekvienas pokytis reiškia praktiškai, kokias teisines problemas tai gali sukelti domenų savininkams ir kaip jų išvengti.
Nuosavybės teisės į domeną
Kaip galima suprasti iš reglamento, nuosavybė yra ne pats domenas, o teisės į registruoto vardo domeną. Vadinasi, jei domeno vardas tampa neregistruotas, nelieka ir pačių nuosavybės teisių.
Praktiškai tai suprantu taip, kad kol domenas yra registruotas, galite ginti savo nuosavybės teises ginčuose su kitais užsakovais. Bet jei KTU panaikina registraciją, įtraukia tokį vardą į draudžiamųjų sąrašą arba apskritai uždaro .lt zoną, nuosavybė išnyksta ir tokie ginčai netenka prasmės. Vienu sakiniu: jūsų santykis su registro administratoriumi nepasikeitė, jo taisyklės yra aukščiau jūsų teisių.
Reglamentas aiškiau apibrėžia teisių į registruotą domeno vardą atstatymo eigą ginčuose su kitais užsakovais. Įvykus neteisėtam domeno perleidimui, senasis domeno turėtojas kreipiasi į teismą, kad įrodytų, jog domeno perleidimo sandoris su naujuoju domeno turėtoju buvo sudarytas neteisėtai, pvz.: jo apskritai nebuvo. Tuomet įsiteisėjęs teismo sprendimas perduodamas administratoriui ir šis vykdo teismo nutartį, t.y. įvykdo domeno perdavimą.
Regis, ir čia praktiškai niekas nepasikeitė, nes ir iki šiol viskas vyko panašiai. Tačiau procedūriniame reglamente tai nebuvo nurodyta, o kai kurių procedūrų teoriniai aprašymai prieštaravo nusistovėjusiai praktikai. Dėl šios priežasties teisybės ieškantys asmenys dažnai gaišdavo laiką bereikalingoms procedūroms, kol išrasdavo veikiantį dviratį.
Aiškiai apibrėžta tvarka leis greičiau spręsti situacijas, kai domeno užsakovo prieigą pavogęs asmuo domeną perleidžia kitam asmeniui. Žinoma, procesas vis dar gali užtrukti ir kartais nuostolių prisiteisimas gali būti keblus, bet teisių į domeną susigrąžinimo problemą tai išsprendžia be jokių apylankų.
Domeno perleidimo sandorio anuliavimas
Minėta teismo tvarka gali sudaryti aplinkybes ir piktnaudžiavimui. Pavyzdžiui, užginčijus realiai įvykusį domeno perleidimo sandorį, taip galima susigrąžinti perleistą domeną. Todėl būtina teisiškai įforminti tokį sandorį sutartimi ir turėti mokėjimo įvykdymo įrodymą. Mano patarimas būtų pasirašyti sutartį el. parašais ir išsisaugoti banko pavedimo kopiją.
Nuosavybės faktas suteikia daugiau galimybių ir teisingai įformintų sandorių anuliavimui. Pats KTU reglamente paminėjo investavimo sandorius kaip pagrindą domeno perleidimui. Juose savo žodį gali tarti ir sutuoktiniai jau po sandorio įvykdymo. Jei toks sandoris buvo žalingas šeimos gerovei (pvz.: sutuoktinis už per mažą sumą pardavė arba per brangiai nusipirko), net po daugelio mėnesių teismas gali nurodyti jį atšaukti.
Už 1,12 mln. litų pardavė interneto adresą ivartis.lt jo kontroliuojamai bendrovei <…>. Po kurio laiko tas pats interneto adresas buvo parduotas fiziniam asmeniui vos už kelis litus.
Panaši situacija gali susidaryti ir su bankrutuojančiomis įmonėmis, kai bankroto administratorius bando užginčyti įvykdytų sandorių teisėtumą. Feniksų ir išgrobstymo situacijos dažniausios, bet rizika kyla ir nusikalstamoje veikloje nedalyvaujantiems domenų prekybininkams. Pavyzdžiui, tuoj bankrutuosiančios įmonės vadovas parduoda jums vertingą domeną pigiau, nei jis vertas, ir išsimoka sau algą. Pripažinus tokį sandorį neteisėtu, galite domeną prarasti, o susigrąžinti pinigus gali būti keblu.
Abi situacijos suteikia stiprų šansą atstatyti teisybę prieš šeimą arba kreditorius. Tačiau, jei greitai po sandorio domeno vertė stipriai pasikeičia (pvz.: kažkas pristato naują iPad lygio produktą arba domenas praranda SEO vertę), tai kelia motyvaciją piktnaudžiavimui.
Lietuvoje konkrečiai įvardinti „sąžiningą“ domeno vertę gan sunku, nes daugumos įvykusių sandorių sumos neskelbiamos. Tokiuose ginčuose šis nekonkretumas gali suveikti tiek kaip stabdis (sunkiau suformuluoti pagrindą), tiek kaip katalizatorius (sunkiau apsiginti).
Sudarinėdamas aukštos vertės domenų perleidimo sandorius su vedusiais fiziniais asmenimis, prašyčiau abiejų sutuoktinių parašų. Sudarant „pasakiškai gerus“ sandorius su įtartinos reputacijos verslininkais situacija keblesnė. Tam naudočiau daugiau teisinių priemonių nei dvišalė sutartis. Žinoma, jei yra alternatyvų, ramiausia bus tokių partnerių tiesiog išvengus.
Interneto paslaugų teikėjo atsakomybė
Jei domenas yra turtas, tai interneto paslaugų teikėjas lyg ir tampa to turto administratoriumi pagal jūsų įgaliojimą. Kaip tuomet vertinamos situacijos, kai jis sugadina jūsų turtą, t.y. teises į registruotą domeno vardą?
Jei tai yra neteisėtas domeno perleidimas kitam asmeniui, procedūra identiška kaip ir domeno užsakovo vartotojo vagystės atveju. Niekas kitas, įskaitant ir paslaugų teikėjo darbuotojus, neturi techninės galimybės perleisti jūsų domeną. Nebent kažkaip pavagia tam reikalingą slaptažodį arba jūs patys jį atiduodate. Patarimas aiškus: niekam neduokite savo RN****** vartotojo slaptažodžio.
Vienintelis, bet pakankamai dažnas atvejis, kai paslaugų teikėjas nepadarydamas nusikaltimo gali „apgadinti“ jūsų domeną – laiku jo nepratęsti. Tuomet domenas atsilaisvina ir jį visiškai legaliai užsiregistruoja kas nori. Nemanau, kad apskritai įmanoma susigrąžinti domeną teisiniu keliu motyvuojant vien tuo, kad kažkada buvote ankstesnis jo užsakovas.
Jei paslaugų teikėjas nepranešė, kad baigiasi jūsų domeno galiojimas, galima vertinti jo paslaugas kaip nekokybiškas. Tačiau procedūrinis reglamentas nenurodo, kaip ir kada toks pranešimas turi būti siunčiamas. Teisiškai paslaugų teikėjas apskritai nėra atsakingas dėl domeno ištrynimo, sustabdymo, perdavimo ir kitų administratoriaus vykdomų procedūrų.
Nustojęs galioti domenas 30-iai dienų patenka į karantiną. Tuomet jis neveiks, bet bus galima atstatyti jo registraciją, t.y. atkurti jūsų nuosavybės teises. Jos „sugadinamos“ tik tuomet, kai domenas yra ištrinamas iš karantino. Kaip galima interpretuoti reglamentą, 30 dienų karantino periodas ir skirtas paslaugų teikėjų keliamoms problemoms išvengti. Užsakovas turi pakankamai laiko pastebėti neveikiantį domeną ir pasirinkti kitą paslaugų teikėją.
Jei domeno nenaudojate aktyviai (pvz.: el. paštui) ir jam nustojus veikti to nepastebėtumėte, patariu nusistatyti priminimą jo pratęsimui. Žinoma, tikriausiai esate pasirinkę patikimą paslaugų teikėją ir to neprireiks. Bet toks apsidraudimas nieko nekainuoja.
Registruotas domeno vardas – paveldimas
Kaip ir bet koks turtas, dabar domenas gali būti paveldimas. Jo turėtojui mirus, domeno veikimas yra sustabdomas. Iki jo galiojimo pabaigos registruotą domeno vardą gali perimti paveldėtojas, užsisakęs perėmimo procedūrą. Kad toks turtas nebūtų pamirštas ir prarastas, domenų savininkams atsiranda poreikis įsitraukti jį asmeninio turto dokumentuose (pvz.: buhalterijoje arba testamente).
Panaši situacija yra ir tuomet, kai likviduojamas juridinis asmuo. Bankroto administratorius domeną turėtų vertinti kaip turtą ir vykdyti teisių į jį pardavimą. Skiriasi tik pati procedūra. Bankrutuojanti įmonė yra veiksni ir turi pati inicijuoti įprastą domeno perleidimą. Po juridinio asmens likvidacijos teisių į domeną perleidimas nebėra leidžiamas. T.y. priešingai nei įmonėje likusių piniginių lėšų patenkinus visų kreditorių reikalavimus, registruoto domeno vardo buvę įmonės savininkai „nepaveldi“.
Nuosavybė tampa suvaržyta, kai domenas patenka į karantiną. Tuomet dar 30 dienų patys galite atstatyti domeno registraciją, bet negalite jo perleisti kitiems asmenims. Paveldėtojams ir bankrutavusiųjų asmenų teisių perėmėjams taikoma išimtis ir jie gali atstatyti domeną savo vardu, nes nebeegzistuojantis senasis savininkas pats to nebegali padaryti.
Registrantas tapo užsakovu
Pagal senąjį reglamentą domeną užsiregistravęs asmuo buvo registrantas. Taip buvo sulietuvintas terminas registrant, kurį vartoja dauguma užsienio registrų. Registraciją vykdantis asmuo atitinkamai yra registratorius, o registracijas apdorojanti ir jas sauganti institucija – registras. Tačiau lietuvių kalboje žodžio „registrantas“ nėra. Todėl, vadovaujantis kalbininkų siūlymu, terminas pakeistas į „užsakovas“. Registratorius vadinamas „paslaugų teikėju“, o registras – „administratoriumi“.
Pagal žodyną užsakovas (užsakytojas) reiškia „kas užsiprašo ką atlikti, padaryti“. Vadinasi, domeno registracija yra paslauga, kurią užsakome. Paskui ji lyg ir tampa nuosavybe. Paralelė statyboms – kol namas statomas, esame „užsakovai“. Kai jis jau pastatytas, tampame „savininkais“. Niuansas tame, kad pagal reglamentą domenas lyg ir yra nuosavybė, bet jo užsakovas savininku netampa – taip ir lieka užsakovu, kai kur įvardijamu kaip „domeno turėtojas“.
Visi administratoriaus (KTU) atliekami veiksmai yra paslaugos, net ir domeno panaikinimas. Vadinasi, įsigiję domeną, esate užsakovas, lyg užsisakęs domeno panaikinimo paslaugą, kuri bus įvykdyta po metų. Tai palieka vietos interpretacijoms, ar teisės į registruotą domeno vardą tikrai yra turtas, jei jų savininkas nesivadina savininku. Laikas parodys, ar kas nors sugebės išvedžiojimais iš šios perspektyvos paveikti kokį nors teismo sprendimą.
Subdomenas tapo domenu
KTU domeną anksčiau vadino „subdomenu“, nes, jų nuomone, „domenas“ buvo pirmo lygio DNS zona lt. Tad viskas, kas sukuriama žemesniame DNS lygyje, turėtų būti subdomenas.
Dabar, vadovaujantis pasauline praktika, domenu pripažinta antro lygio DNS zona (pvz.: pakamore.lt). Pirmo lygio DNS zona (lt) įvardinta kaip „aukščiausio lygio domenas“, pažodžiui išverčiant anglišką terminą top level domain (TLD). Toks pasikeitimas praktiškai jokios įtakos neturi, tik suvienodina KTU ir interneto paslaugų teikėjų vartojamus terminus.
Kas dabar bus kitaip?
Iki šiol bendraudamas ginčų dėl domenų klausimais su dauguma klientų, turėdavau juos pataisyti, kad domenas nėra nuosavybė. Tai buvo tik laikina paslauga, nesuteikianti jokių teisių apart techninio veikimo. Šiandien situacija visiškai priešinga: domenas yra nuosavybės objektas, kurį galite įsitraukti testamente, įmonės balanse ir t.t.
Šis teorinis sąvokų pasikeitimas gali turėti rimtų praktinių padarinių. Domenų pirkėjams ir pardavėjams tai suteikia galimybę domenų perleidimo sandorius interpretuoti nematerialaus turto ir investicijų įstatymų bazės kontekste. Gerai išmanantiems šias sritis tai suteikia naujų teisinių įrankių tiek teisybės atstatymui, tiek netikėtiems manevrams po sandorio įvykdymo.
Manau, per ateinančius porą metų nusistovės tiek saugių domenų perleidimo sutarčių šablonai, tiek domenų kaip ilgalaikio turto apskaitos praktika. Iki tol atliekant stambesnius sandorius šiais klausimais būtų pravartu pasikonsultuoti su specialistais, išmanančiais investicijų teisę ir nematerialaus turto apskaitą.
Jau esate įsitraukę domeną į savo buhalteriją arba turite teisinės patirties ginčuose po jų perleidimo? Pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose.